Konferencija “Atviros informacijos kaina“

Vakar teko sudalyvauti konferencijoje Teisingumo ministerijoje pavadinimu “Atviros informacijos kaina“. Ją galima buvo stebėti gyvai, todėl greičiausiai galima pamatyti ir įrašą. Renginio pagrindinės dvi mintys, tai atviro kodo (ne)naudojimo ir autorių teisių problemos. Tiksliau tai atvira informacija ir atviros programos.

Remigijus Šimašius pradeda konferenciją

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius įvadine kalba pradėjo renginį, o toliau jau Skirmantas Tumelis apie ACTA, SOPA, PIPA baisumus ir mitingą Lietuvoje, į kurį susirinko daugiau nei tūkstantis žmonių. Pasidžiaugė, kad pavyko visuomenei susiburti ir jos dėka sprendimas buvo atmestas. Paminėjo, kad ten sakoma, jog tai yra autorių gynimas ir saugojimas, nors iš tiesų tai tos organizacijos tiesiog gyvena iš administravimo ir autoriai negali atsisakyti jų paslaugų. Šio pristatymo metu įsiveržė ponas Rokiškis ir savo klausimais sustabdė visą procesą – įvykdė tiesioginį perversmą, kad ponas Tumelis net nepabaigė pasakoti. Na laukiam jo .ppt.

Mykolas Okulič Kazarin apie atvirą kodą Lietuvai

Trečiasis pranešėjas Mykolas Okulič Kazarin kalbėjo apie Atvirą Kodą Lietuvai (AKL) ir iškėlė klausimą kodėl valstybės lygiu šios problemos nesprendžiamos. Jis mano, kad Lietuviai yra kūrėjai ir patys galėtų kurti, ir taip visi milijardai išleidžiami užsienyje sukurtai nuosavybinei įrangai galėtų likti Lietuvoje. Užuodžiau tokią šiek tiek diskriminaciją (pirkite prekę lietuvišką) ir prisiminiau tuos skelbimus dėl darbo kur nuolatos ieškot IT specialistų (rugsėjo mėnesį ir man teko keletą laiškų gauti). Paminėjo savo atliktą tyrimą pagal 480 nutarimą dėl valstybinių įstaigų internetinių svetainių ir patikrino ar jos atitinka 33-ią punktą, kuriame nurodyta, kad informacija turi būti skelbiama atviru formatu, t.y. atsidaryti paviešintą bylą turi būti galima ir su atviro kodo programine įranga. Šio tyrimo metu pasakė, kad tokių nerado. Prisimenu kaip kažkada kai bandžiau pritaikyt puslapį šiems reikalavimams vienoj valstybinėj ir paprašiau, kad dokumentus keltų ne tik .doc ar .xls(x), bet ir .pdf tai buvau labai gražiai aprėkta, kad darbuotojai neturi laiko pasirinkti ir paspausti mygtuko “Save As…“. Kita iškelta problema buvo tai, kad švietimo įstaigose mokoma kaip naudotis įrankiais, o ne darbo principus, ir taip pratinama prie mokamos programinės įrangos. O dar tas atvejis, kai viena įstaiga pasigyrė nusipirkusi pigiai programinės įrangos, tokiu būdu nemokamai dar ir pareklamavusi tiekėją. Džiugas tuo metu nusistebėjo, kodėl tikrinant įstaigas dėl nelegalios programinės įrangos verčiama ją nusipirkti, o ne pasiūloma naudotis alternatyvia nemokama.

Gintautas Švedas bando įtikinti

Kitas kalbėtojas buvo Gintautas Švedas iš sat.lt, kuris pasiguodė apie apribojimus naudojantis valstybinėm informacinėmis  sistemomis. Būna ribojamos galimybės pateikti deklaracijas, pasirašyti dokumentus el. parašu vien dėl to, kad asmuo naudojasi atviro kodo programine įranga. T.y. valstybinės įstaigos prievartauja fizinius asmenis pirkti PĮ, kad galėtų pateikti duomenis.  Tuo pat metu buvo iškeltas klausimas ar yra toks verslas, kuris prekiaudamas/diegdamas atvirą kodą uždirba tiek pat (kiek), kaip prekiaudamas nuosavybine įranga. Deja, atsakymo taip ir nebuvo, arba aš jo nesupratau.  Dar kartą buvo paminėta, kad jei būtų poreikis AK, Lietuvoje būtų galima įdarbinti daugiau žmonių. Mano nuomone, problema, kad Lietuvoje visi (net ir darbdaviai, ne tik valstybinės įstaigos) nori visko nemokamai ir nenori mokėti (!).

Gintautas Švedas, Karolis Granickas ir Viktorija Trubačiūtė

Po pietų pertraukėlės Karolis Granickas iš Transparency International pristatė privalomai viešai pateikiamos informacijos problematikos. T.y. ji turi būti ne tik atvira ir pasiekiama, bet ir aktuali. O jei ji yra, tai turėtų būti galimybė ir patogiai ją rasti. Tik kažkaip kiek man teko susidurti su šia organizacija tai jie neteisingai save reprezentuoja ir visokiuose pranešimuose teigia, kad kokios nors informacijos nėra, nors ji iš tiesų yra pateikta viešai, bet tiesiog jos reikia šiek tiek paieškoti ar nelabai patogu ieškoti net ir žinant kur ji yra (aš tai žinau…). Taigi, parodė apklausos rezultatus, kur tik apie 30 procentų respondentų kreipėsi į valstybines įstaigas su klausimu. Pristatė parasykjiems.lt projektą, kuriame kiekvienas žmogus gali parašyti laišką norimam netoliese esančiam atsakingam asmeniui ir taip leidžiantis įsitraukti į politinį procesą. Ten galima net pamatyti viešus atsakymus į klausimus. Kitas projektas, tai manoseimas.lt, kuriame suteikia galimybę susirasti partiją, kuri labiausiai atitinka tavo požiūrį. Problema tik tokia, kad tas požiūris derinamas tik su praeitos kadencijos dalyviais, o naujų nėra. Trečiasis projektas, kurio dar prašė neminėti, bus skaidrumo linija, kurio jie leis pranešti, kad davei kyšį ir pasiklausti kas dabar bus. Žinoma, mums iškilo klausimas, o kaip ten su tuo įstatymu, kuris draudžia tai daryti? Tai va, laukiam to projekto starto lyg ir kitą savaitę. Pristatė ir Transparency Works #2: Hacks for Transparency renginį, kuriame bus bandoma išviešinti užslėptą viešą informaciją.

Emilis Dambauskas

Emilis Dambauskas pristatė kitus visuomenei prieinamus ir naudingus projektus: Ką veikia valdžia ir Mano valstybė. Galite patys panaršyti ir nėra čia ką dar rašyti.

Apie Ūkio ministerijos informacijos viešinimą užsiminė Viktorija Trubačiūtė ir parodė atvirų duomenų sąrašiuką. Kai kurie iškart prikibo, kad jie yra saugomi Google dokumentuose, kurie prieinami nemokamai, bet aš gi tikiuosi, kad ministerija turi atsargines kopijas. Beje, šie duomenys kol kas yra surinkti rankutėmis ir nėra sinchronizuojami su jokia kita duomenų talpykla.

Adomas Rutkauskas

Apie atviro kodo kainą pasakojo Adomas Rutkauskas ir paminėjo, kad buvo ir tokių žmonių, kuriems vietoj Windows įdiegus Linux, jie pastebėjo tik kad Office paketas kažkoks blogas, bet daugiau dėl nieko nesiskundė, nes ir tas ankstesnis nekoks buvo. O atviras kodas yra gerai tuo, kad jei kas nors neveikia ir pats turi pakankamai žinių, tai gali pats pasitaisyti, o ne kankinti kokią didelę kompaniją, kuri vis tiek tos klaidos nei per pusę metų savanoriškai vis tiek netaisys. Galiu tik pastebėti, kad taip, turėti atviro kodo daiktą ir pačiam taisytis yra daug geriau, tol kol turi žinių kaip ją pritaikyti ir tau yra leidžiama tai daryti, nes užsieninio tiekėjo kartais reikia tiek laukti, kad taip ir nesulauki.

Džiugas Paršonis

Džiugas Paršonis pradėjo apie ateities viziją, kurią mes turėjome kažkada ir apie tai, kad dabar viskas yra taip suvaržyta patentais, kad jis net nustojo rašyti savo blogą. Paminėjo tokį gyvį kaip patentų trolis, kuris prisipirko patentų ir realiai jokios veiklos nevykdo apart reketavimo ir gaudymo už jų patentuotų dalykų panaudojimą. O tinklaraštyje juk visai neįdomu skaityti apie prasidėjusius patentų karus tarp milžinių, kuris kaip vėliau paminėjo Mindaugas Kiškis gali užsitęsti ir dar kokius dešimt metų. Mindaugas dar paminėjo filmo “Tadas Blinda“ atvejį, kai apie 2/3 jo kūrimo finansavimo buvo gautas iš valstybinių pinigų, todėl mokesčių mokėtojai neturėtų būti persekiojami už jo atsisiuntimą (juk jie jį finansavo/rėmė). Pranešimo metu jis nuolatos kartojo, kad kūrybą skatina pinigai, garbė ir savirealizacija. Ir kartais kūrėjui tų pinigų, o ypatingai pinigus siurbiančio tarpininko jam net nereikia, bet jis teisiškai negali to atsisakyti.

Emilis Dambauskas ir Mindaugas Kiškis

Renginys buvo labai įdomus, nors kai kurie teiginiai realiame gyvenime man atrodo labai sunkiai įgyvendinami ar išgyvendinami, bet anksčiau ar vėliau paminėtos problemos dings, arba laukia kai kurių vienetų susinaikinimas bekariaujant.