Ir ką aš valgiau Korėjoje? O į ką tik žiūrėjau?

Prieš važiuojant į Korėją mane įspėjo, kad ten maistas labai aštrus. Tai aš iškart pasiskaičiavau ir pasiėmiau apie dešimtį šokoladų, beveik tiek pat hematogenų, kilogramą saldainių ir avižinės košės daugiau nei dešimt mažų pakelių. Na čia dėl viso pikto. Nežinojau kas ten ir kaip bus. O pasirodo viskas ne taip ir blogai. Neskaitant tų ‘hieroglifų’ ir kartais pasitaikančio aštraus padažo lašelio.

Ta ypatinga kino užsakyta sriuba. Nuvalgiau šiek tiek mėsos nuo kaulo ir tiek. Na ir teko džiaugtis skaniais ryžiais.

Ta ypatinga kino užsakyta sriuba. Nuvalgiau šiek tiek mėsos nuo kaulo ir tiek. Na ir teko džiaugtis skaniais ryžiais.

Vieną dieną teko eiti “pavalgyti” su kinu. Jis sakė radęs gerą vietą ir iškart užsakė sriubos. Tada jam reikėjo gražiai paaiškinti, kad aš aštraus maisto nevalgau. Jis neapsakomai pyktelėjo ir paklausė kokio velnio aš čia išvis važiavau. Na aš patylėjau, bet gi Korėjoje yra ir ne aštraus maisto. Na bent desertai tai tikrai ne aštrūs. Tuomet jis keletą minučių bandė susikalbėti su virėja, kad man nedėtų jokių aštrių dalykų. Na, jis korėjiečių tik šiek tiek sakė moka, bet ilgai jie ten vos ne “mušėsi”. Pasirodo ji bandė įtikinti, kad sriuboje bent šiek tiek to aštrumo tiesiog privalo būti. Kitą dieną ten teko dar kartą apsilankyti tik šiek tiek vėliau. Šįkart graikui rodė tą nuostabiąją sriubą ir kažkaip mes ten užsisėdėjome, kad po valandos dar ir kažkokių juodų vos ne dešrų atnešė. Lyg ir juodų ryžių dešrelė, net nežinau. Pasiklausti ir nebuvo kaip, nes kino nebebuvo.

Juodų ryžių dešrelė?

Juodų ryžių dešrelė? Keistas skonis toks.

Kitomis dienomis daugiau nebeeksperimentuodavau ir imdavau Gimbap arba Bibimbap prieš tai pasakius, kad aštraus padažo nereikia. Pirmasis kaip jau rašiau yra suši atitikmuo tik patiekiamas be sojos padažo. Prie jo jau nieko nereikia. Jis skanus ir vienas. Į vidų deda daržoves, kartais sūrį, tuną arba tuos aštriuosius tradicinis kopūstus Kimči.

Gimbap

Gimbap – skubančių maistas. Bėgi ir kramsnoji tą iš rožinio pakelio. Vieno negana.

Tradicinis korėjiečių patiekalas yra Bibimbap, kurio “gimtinė” yra Jeonju miestas. Į didelį gilų indą dedami ryžiai, kurie uždengiami įvairiaspalvėmis daržovėmis. Per patį lėkštės viduriuką įdeda šaukštą aštraus padažo ir paslepia jį pakeptu ar žaliu kiaušiniu. Pasigrožėjus gautomis spalvomis reikia viską sumaišyti su lazdelėmis ir valgyti. Jei to patys nepadarysite, tai ateis “virėja” ir tai padarys už jus! Paslaugūs tie korėjiečiai, vienok. Pirmosios dvi nuotraukos būtent ir yra iš Jeonju, kuriame Bibimbap ir buvo skaniausias.

Bibimbap - tradicinis korėjiečių maistas iš ryžių ir daržovių.

Bibimbap – tradicinis korėjiečių maistas iš ryžių ir daržovių. Dešinėje apačioje matosi ir nedidelis žiupsnis Kimči paaštrintų kopūstų.

Dar vienas labai populiarus maistas – Bulgogi. Vakarais visos paprastos kavinės virsta grilio užeigomis, kur klientai patys kepa mėsą. O jų būna nemažai, nes visi korėjiečiai po darbo tiesiai su kostiumais su visais bendradarbiais eina valgyti ir gerti. Pirkėjams tereikia pasirinkti kokio tipo kiek nori ir tuomet ant stale įmontuotos ugnies ar dujinės viryklės gali ją išsikepti. Jei mėsos gabaliukai per stori, tai galima ją sukarpyti žirklėmis. O jei esate užsienietis, tai greičiausiai padavėjai ar pačios virėjos ateis jus prižiūrėti, kad nepridegintumėte. Prie mėsytės gaunate dar ir daug lėkštučių visokių daržovių ir, žinoma, Kimči. Šį patiekalą aš tik fotografavau, nes na ne man ta mėsa ir tos aštrios daržovės.

Bulgogi - išsikepk pats sau mėsą.

Bulgogi – išsikepk pats sau mėsą. (1 ir 3 paveikslėlis)

Na šiam kartui užteks. Kituose pasakojimuose gal daugiau apie desertus ir kitus nutikimus paminėsiu. Visas maisto nuotraukų albumas su komentarais G+ albume.

Ankstesnės dalys:

Seule, Korėjoj. Ne viskas taip baisu kaip Jūs manėte. 4 dalis.

Tai pirmasis rytas ir pilna diena, kai žvalgiausi aplink Seulą. Planas buvo pavalgyti, o tuomet jau palei gynybinę sieną pasiekti televizijos bokštą.

Gimbap - korėjietiški suši

Gimbap – korėjietiški suši

Pietūs man buvo labiausiai mėgstamą maistą primenantis Gimbap. Beveik tas pats kas suši. Tik prie jo nereikia jokio sojos padažo, nes dumbliai ir viskas kas viduje taip skanu ir be jokio papildomo skysčio. Iš tiesų susirasti maistą neišmokus pavadinimų korėjietiškai yra gan sunku. Na bent man sunku, nes aš daug ko nevalgau. Visgi pirmasis kąsnis nebuvo nei aštrus, kaip visas kitas maistas Korėjoje, nei su keistais gyvūnais ir aš jį vos įveikiau. Dabar dar kartą įsižiūrėkite į nuotrauką. Visi šie dešimt gabaliukų kainavo kokius penkis litus. Ar žinote kiek pas mus kainuoja?! Prie šio rinkinio dar buvo patiektas sriubos/sultinio dubenėlis ir galima buvo piltis geriamo vandens kiek tik nori.

2012-11-03 12.57.43 Jei jau eiti per perėją, tai tik visu būriu.

Jei jau eiti per perėją, tai tik visu būriu.

2012-11-03 13.13.42 Dongdaemun Design Plaza - dar stato, bet visai įdomiai atrodo.

Dongdaemun Design Plaza – dar stato, bet visai įdomiai atrodo.

Kaip jau minėjau, dienos tikslas buvo susirasti gynybinę sieną ir ja pasiekti N Tower, kas lyg ir televizijos bokštas. Ėjom ėjom. Priėjom kažkokius ale vartus. Netoliese turgelis, kalniukas, bet jokios sienos nesimato. Ok, reik eiti ten, kur kažkoks iš tolo žibantis pastatas su žole ant stogo. Priėjus arčiau jokio įėjimo nesimato, tik netikra žole apklijuota tvora aplink. Apėjus ratu pagaliau atsirado kažkoks įėjimas su liftu. Invalido ženkliukas buvo gražiai ignoruotas ir pataikyta į požeminį turgų. Velnias, ne ten tikrai. Užlipus netoliese esančiais laiptais vėl šviesa. Tai kas čia per pastatas? Kažkas panašaus į turgų. Paėjus iki dar kito nekampuoto pastato kampo buvo dar vienas liftas. Šis jau kyla į viršų ir aukštų yra net keturi. Prie dviejų net parašyta, kad viename informacija, o kitame ekspozicija. Tai ką čia su ta informacija, reikia tiesiai į ekspoziciją. Ir kaip nebūtų keista atvykus į ekspoziciją, ten nė gyvos dvasios – tik visokie ekranai mirga su video įrašais, pavyzdžiais. Pasirodo čia kažkoks mažas muziejus, bet lankytojus stebi tik kameros ir nėra jokios bobutės. O užlipus laiptais į viršų pasirodo ir poilsio aikštelė su suoliukais.

Seoul Design Plaza muziejaus siena.

Seoul Design Plaza muziejaus siena

Pasivaikščiojimas Seule

Pasivaikščiojimas Seule

2012-11-03 14.28.16 Beveik nieko įdomaus ir gražaus. Tiesiog vaizdas nuo gynybinės sienos.

Beveik nieko įdomaus ir gražaus. Tiesiog vaizdas nuo gynybinės sienos ir tik keli elektros laidai. Kitur tai daug didesni kaltūnai jų.

2012-11-03 14.09.16

Jei neužtenka tikrų medžių, galima pasistatyti ir metalinius. Dabar pažiūrėjau, kad ir tie kiti „medžiai“ irgi neauga, o yra nešiojami.


2012-11-03 13.40.12 Kažkokia keista bažnyčia, bet kruopštumo tai reikėjo laiptus planuojant nemažai spėju.

Kažkokia keista bažnyčia ir kruopštumo tai reikėjo laiptus planuojant nemažai.

Minkštas linoleumas ant gatvės pėstiesiems

Minkštas linoleumas ant gatvės pėstiesiems. Daug maloniau lipti į kalniuką.

Ieškojom gynybinės miesto sienos, pasiklydom parke, bet gerieji beveik nekalbantys angliškai korėjiečiai vis tiek bandė padėti ir nurodė kur ir kaip pasiekti tą televizijos bokštą. Lipom, lipom, mėgavausi minkšta kelio danga skirta specialiai pėstiesiems pakilti į kalną, klausiau keistai kaukiančių autobusų ir nuolatos pypsinančių kelyje pasimaišiusiems dviratininkams. Pasirodo ten buvo elektriniai autobusiukai, kurie užvažiavę ant kalno pasikrauna ir leidžiasi žemyn. Man sakė, kad kažkur turi būti funikulierius. Tik aš niekaip negalėjau suprasti kur jis. O kai prieš akis išvydau bokštą supratau – nebus jokio keltuvo, čia buvo pėsčiųjų takas! Gaila nepaskaičiavau kiek užtruko lipimas.

Kraunam autobusą

Krauna autobusą

Ten ta tolima marga tvora irgi apkabinėta spynelėmis, telefonų dėklais ir dar visokiomis kitomis nesąmonėmis

Ten ta tolima marga tvora irgi apkabinėta spynelėmis, telefonų dėklais ir dar visokiomis kitomis nesąmonėmis

Spynelių ir telefonų dėklų eglutė

Spynelių ir telefonų dėklų eglutė. Ir tokių ten nemažai, kaip ir žmonių.

Širdelė

Širdelė, o viduj begalė spynelių, telefonų dėklų. Lyg širdį sudarytų tik plastmasė.

Užlipus tokį kalniuką neiti į bokštą būtų buvę kaip ir kvaila, tai prastovėjus keletą minučių eilėje nusipirkau bilietą į tą N Seoul Tower. Pardavėja iškart apibraukė mano kitos eilės numeriuką ir pasakė, kad įleis tik po kokio pusvalandžio. Kai nuėjau patikrinti kame čia replės, pamačiau didelį televizorių ir jame rodomus bilietų numerius. Pasirodo, jog įleidžia tik su mažesniu skaitmeniu nei rodo ekrane. O jei laukti reiks ilgai, tai būtina nusipirkti spragėsių, nes pakilus jų jau nebus ir norėsis kuo greičiau leistis žemyn. Visgi patalpa tikrai maža ir šiaip man nelabai įdomi pasirodė.

Pakilimo numeris į Seoul Ntower

Pakilimo numeris į Seoul Ntower

Norint išeiti iš to bokšto teko vėl jungtis prie kilometrinės eilės, kuri apsisuko vos ne dukart aplink visą galimą pastato aukšto ilgį. Pastebėjau net ženklą rodantį kiek apytiksliai minučių teks laukti nuo tos vietos.

 Laukimas eilėje prie lifto netoks nuobodus su video instaliacijomis. Taip, ten lifto durys.

Laukimas eilėje prie lifto ne toks nuobodus su besikeičiančiu vaizdu ant sienos. Taip, čia lifto durys!

Atgal jau teko leistis keltuvu, nes ir sutemo, ir jėgų ne tiek daug belikę. Pasirodo kaina beveik tokia pati kaip ir kylant, ir nusileidžiant kartu. O toliau tai jau į hostelį. Pro tą neaiškią siaurą gatvelę jau nebandžiau eiti, bet užtat pagrindinėje irgi matėsi šiek tiek pagėrusių. Ypatingai įsiminė vienas sėdintis, o kitas gulintis jau galvą padėjęs ant jo. Lėkiau iki tų nakvynės namų ir daugiau nelindau į lauką. Na tik ant stogo pasižvalgyti. Mačiau apačioje moteriškę tupinčią. Ilgai ji ten kažko laukė.

Laidų kaltūnas ir moteriškė

Šiek tiek daugiau ir paverstų didesnių nuotraukų šiame albume.

Ankstesnės dalys:

%d bloggers like this: