Prakąsti desertai. Korėja. 6 dalis.

Kažkas nemokamai. Tiksliau 0000 pinigų. Neaišku tik kas, kol neprieini.

Kažkas nemokamai. Tiksliau 0000 pinigų. Neaišku tik kas, kol neprieini.

Lengviausiai suprantamas tekstas Korėjoje, tai tie keturi nuliukai nuotraukoje. Nors turėtų užtekti ir vieno, bet gal jis vienišas pasimestų tarp kitų simbolių, o dabar kiekvienam aišku. Visgi, suprasti kas ten aukščiau problematiška ir jei įstaiga neturi meniu su paveiksliukais, ir aplink nėra valgančių, tai labai sunku ką išsirinkti. Na nebent iš kažkur pagyvenusi virėja ar padavėja moka anglų kalbą.

Dar viena kavinė ar restoranas su paveiksliukais ant langų

Dar viena kavinė ar restoranas su paveiksliukais ant langų

Vieną vakarą buvo iššukuotas Seulo naktinių maitinimo įstaigų rajoną. Net galva apsisuko nuo pasirinkimo, neaiškumo, nežinojimo. Po kokios valandos išsirinkau vieną. Su paveiksliukais ir kainomis ant langų, ir kažkokia rožine juosta apvyniota gėle. Įėjus į vidų laukė siurprizas.

Viduje pasitinka geltonas automatas su begale neaiškaus teksto ir maisto paveiksliukais

Viduje pasitinka geltonas automatas su begale neaiškaus teksto ir maisto paveiksliukais

Kampe stovėjo geltona dėžė. Pfu, maisto užsakymo automatas. Ir viršuj, ir apačioj ekrano akį traukė kažkokie įspėjamieji užrašai ant raudono fono, papildomas lapukas su neatpažįstamu tekstu prie atsiskaitymo tipų sąrašu ar instrukcija. Žiūrėjau, žiūrėjau į maisto nuotraukas. Kai kur jos vienodos, bet pavadinimai ir kainos kitokie. Pribėgo virėja. Pabandžiau paklausti kuo skiriasi. Nelabai pavyko. Ji rodė, kad pasirenki, įmeti pinigus ir gauni lapuką. O man pirmiau reikėjo sužinoti kur ne aštrus maistas. Nepavyko. Tuomet pribėgo vakarieniaujantis vyras ir padėjo išsirinkti. Pasiūlė sriubą. Ją ir pasiėmiau.

Sriuba užsakius

Sriuba užsakius „iš aparato“.

Prie jos kaip ir prie beveik viso maisto Korėjoje atnešė ir didelį indą Kimči. Atidariau, pasižiūrėjau, nufotografavau ir nustūmiau toliau.

Pasislėpę aštrieji kopūstai Kimči

Pasislėpę aštrieji kopūstai Kimči

Saldumynai Korėjoj

Saldumynai Korėjoj. Prakąsti ir nufotografuoti gi būtina.

Ar jau sakiau, kad Korėjoje viskas iš ryžių ir ryžiams? Net spurgos ne iš varškės, o ryžių. Daug kur parašyta glutinous rice cake arba kokia sweet potato. Na ryžių desertus iš Azijos kažkada teko ragauti, tai labai nestebino, bet iš bulvių? O gal ten visgi ne bulvės, net nežinau. Teko bandyti gal dviejų rūšių. Vienas kaip paprasta geltona vientisa bandelė – nieko neįprasto. Kitas tai net nežinau kaip apsakyti. Na tiesiog – šlykštus ir glitus. Kelis suvalgiau, kiti patys suprantat kur iškeliavo.

Bulviniai šlykštukai

Bulviniai šlykštukai

Tai dabar einam prie skaniausių desertų. Jie žinoma iš ryžių ir greičiausiai su raudonų pupelių įdaru ir vadinasi Tteok. Pirmą kartą paragavus kažkaip nesužavėjo, bet paragavus dar vienus tai jau nebegalėjau sustoti. Vienam mieste jų gan ilgai ieškojom, bet radom tik kitą dieną ir paskutinę dėžutę. Teko dalintis. Tai skaniausias tas, kur baltas viršus ir toks guminis, bet ne per daug. Gali spaudyti kiek nori, o tada valgyti. Sakė juos duoda vaikams, kai jie ruošiasi ar eina į egzaminą. Kadangi vienas toks tuo metu ir vyko, tai vakare buvo išpardavimas ir nusipirkau tris dėžutes pabandymui.

tteok - niam niam

tteok – niam niam

Kitą kartą parduotuvėj radau kažkokių geltonų bandelių maišą. Nusipirkau. Pasiklausiu korėjietės kas prie 30 parašyta, tai paaiškino, kad kiekvieną reikia po 30 sekundžių šildyti mikrobangėje. Keisčiausia, kad jei jau dvi, tai vieną minutę, jei tris, tai pusantros. Išpakavus atrodė, kad šildyti minutes, o ne sekundes reikėtų. Visgi skonis tai toks keistas ir dar įdaras žiauriai saldus. O dabar valandėlę paieškojus radau, kad tai turėtų būti jjinbbang – tradicinė korėjiečių duona. Prie kasų garinimo aparatuose šie margieji sukasi.  Jei įdomu kas čia tiksliau, tai dar korėjietiškai su nuotraukomis.

Geltonos bandelės

Geltonos bandelės

Kitas kvailiausias pirkinys buvo Gyeongju mieste. Ant gražios dėžutės užrašyta, kad populiari to miesto duona. Sumokėjau nežinau kiek, bet prašiau mažiausio. Ir nesuklydau. Pasirodo tai beveik maži blyneliai su raudonų pupelių kremu tarp jų. Blynai, o ne duona. Jei kas valgėt, galit patikslinti, bet mano skonio receptoriai taip juos pavadino. Neverta arba aš kažką visai ne tai nusipirkau, bet Google sako, kad turėtų būti kažkas panašaus į visai ką kitką. Būtinai peržiūrėkite ten visas nuotraukas.

Gyeongju „duona“

Gyeongju „duona“. Graži dėžutė, bet daugiau nieko gero.

O namo parsivežiau šiek tiek saldumynų ir jūros dumblių 24 pakelius (Gim). Pastarieji labai greitai susivalgė, kai kurie labai norėjo dar. Ir kodėl neprisikimšau jų pilno lagamino?

Jūros dumblių užkandis

Jūros dumblių užkandis

Visas maisto nuotraukų albumas su komentarais G+ albume. Arba tiesiog į Google kitokių vaizdų.

Ankstesnės dalys:

  1. Ir vėl apie atostogas. Šįkart tik pirma dalis ir šalis tolima. lapkričio 19, 2012
  2. Įleido! 2 dalis. lapkričio 20, 2012
  3. Seulo žibintų festivalis ir aš pirmą kartą taip toli nuo namų. 3 dalis lapkričio 23, 2012
  4. Seule, Korėjoj. Ne viskas taip baisu kaip Jūs manėte. 4 dalis. gruodžio 19, 2012
  5. Ir ką aš valgiau Korėjoje? O į ką tik žiūrėjau? gruodžio 31, 2012
Reklama

Ir ką aš valgiau Korėjoje? O į ką tik žiūrėjau?

Prieš važiuojant į Korėją mane įspėjo, kad ten maistas labai aštrus. Tai aš iškart pasiskaičiavau ir pasiėmiau apie dešimtį šokoladų, beveik tiek pat hematogenų, kilogramą saldainių ir avižinės košės daugiau nei dešimt mažų pakelių. Na čia dėl viso pikto. Nežinojau kas ten ir kaip bus. O pasirodo viskas ne taip ir blogai. Neskaitant tų ‘hieroglifų’ ir kartais pasitaikančio aštraus padažo lašelio.

Ta ypatinga kino užsakyta sriuba. Nuvalgiau šiek tiek mėsos nuo kaulo ir tiek. Na ir teko džiaugtis skaniais ryžiais.

Ta ypatinga kino užsakyta sriuba. Nuvalgiau šiek tiek mėsos nuo kaulo ir tiek. Na ir teko džiaugtis skaniais ryžiais.

Vieną dieną teko eiti “pavalgyti“ su kinu. Jis sakė radęs gerą vietą ir iškart užsakė sriubos. Tada jam reikėjo gražiai paaiškinti, kad aš aštraus maisto nevalgau. Jis neapsakomai pyktelėjo ir paklausė kokio velnio aš čia išvis važiavau. Na aš patylėjau, bet gi Korėjoje yra ir ne aštraus maisto. Na bent desertai tai tikrai ne aštrūs. Tuomet jis keletą minučių bandė susikalbėti su virėja, kad man nedėtų jokių aštrių dalykų. Na, jis korėjiečių tik šiek tiek sakė moka, bet ilgai jie ten vos ne “mušėsi“. Pasirodo ji bandė įtikinti, kad sriuboje bent šiek tiek to aštrumo tiesiog privalo būti. Kitą dieną ten teko dar kartą apsilankyti tik šiek tiek vėliau. Šįkart graikui rodė tą nuostabiąją sriubą ir kažkaip mes ten užsisėdėjome, kad po valandos dar ir kažkokių juodų vos ne dešrų atnešė. Lyg ir juodų ryžių dešrelė, net nežinau. Pasiklausti ir nebuvo kaip, nes kino nebebuvo.

Juodų ryžių dešrelė?

Juodų ryžių dešrelė? Keistas skonis toks.

Kitomis dienomis daugiau nebeeksperimentuodavau ir imdavau Gimbap arba Bibimbap prieš tai pasakius, kad aštraus padažo nereikia. Pirmasis kaip jau rašiau yra suši atitikmuo tik patiekiamas be sojos padažo. Prie jo jau nieko nereikia. Jis skanus ir vienas. Į vidų deda daržoves, kartais sūrį, tuną arba tuos aštriuosius tradicinis kopūstus Kimči.

Gimbap

Gimbap – skubančių maistas. Bėgi ir kramsnoji tą iš rožinio pakelio. Vieno negana.

Tradicinis korėjiečių patiekalas yra Bibimbap, kurio “gimtinė“ yra Jeonju miestas. Į didelį gilų indą dedami ryžiai, kurie uždengiami įvairiaspalvėmis daržovėmis. Per patį lėkštės viduriuką įdeda šaukštą aštraus padažo ir paslepia jį pakeptu ar žaliu kiaušiniu. Pasigrožėjus gautomis spalvomis reikia viską sumaišyti su lazdelėmis ir valgyti. Jei to patys nepadarysite, tai ateis “virėja“ ir tai padarys už jus! Paslaugūs tie korėjiečiai, vienok. Pirmosios dvi nuotraukos būtent ir yra iš Jeonju, kuriame Bibimbap ir buvo skaniausias.

Bibimbap - tradicinis korėjiečių maistas iš ryžių ir daržovių.

Bibimbap – tradicinis korėjiečių maistas iš ryžių ir daržovių. Dešinėje apačioje matosi ir nedidelis žiupsnis Kimči paaštrintų kopūstų.

Dar vienas labai populiarus maistas – Bulgogi. Vakarais visos paprastos kavinės virsta grilio užeigomis, kur klientai patys kepa mėsą. O jų būna nemažai, nes visi korėjiečiai po darbo tiesiai su kostiumais su visais bendradarbiais eina valgyti ir gerti. Pirkėjams tereikia pasirinkti kokio tipo kiek nori ir tuomet ant stale įmontuotos ugnies ar dujinės viryklės gali ją išsikepti. Jei mėsos gabaliukai per stori, tai galima ją sukarpyti žirklėmis. O jei esate užsienietis, tai greičiausiai padavėjai ar pačios virėjos ateis jus prižiūrėti, kad nepridegintumėte. Prie mėsytės gaunate dar ir daug lėkštučių visokių daržovių ir, žinoma, Kimči. Šį patiekalą aš tik fotografavau, nes na ne man ta mėsa ir tos aštrios daržovės.

Bulgogi - išsikepk pats sau mėsą.

Bulgogi – išsikepk pats sau mėsą. (1 ir 3 paveikslėlis)

Na šiam kartui užteks. Kituose pasakojimuose gal daugiau apie desertus ir kitus nutikimus paminėsiu. Visas maisto nuotraukų albumas su komentarais G+ albume.

Ankstesnės dalys:

Kas mano šaldytuve II

Nesuprantu kodėl, bet vis kas užsuka iš čia pažiūrėti į šį vos ne metų senumo įrašą, kur nufotografuotas mano šaldytuvo turinys – padažų rojus. Tai vat manau, reikėtų atnaujinti akciją ir parodyti jį dar kartą. Tiksliau, koks jis yra tuščias(uogienių neturiu:(). Jei būtų galima palikti įjungtą tik kamerą, tai matyt greitai taip ir padaryčiau. O dabar jame yra tik svarbiausi produktai: kiaušiniai, padažas, majonezas, sūris, kažkoks kompotas ir šiek tiek obuolių, morkų. Atrodo lyg būtų visiškai tuščias, bet gi neprivalo visi valgomi produktai būti šaldytuve? Oi, gi dar ir kamera yra, tik jos jau nenufotografuosi. Gerai, išduodu paslaptį, ten nėra pusgaminių, išskyrus sluoksniuotą tešlą… 🙂

KasManoSaldytuve20101012

O ką jūs jame laikote/valgote? Kiek maisto išmetate? Parodysite ir savo šaldytuvo turinį?

P.S. kartais geriau turėti mažiau, nei nuolatos išmesti 😉

Spurgos arba daugiau niekada…

Kai labai nori poros šaukštelių kondensuoto pieno ir dėl to atidarai kilogramą kondensuoto pieno, tai jautiesi nekaip – nežinia ką su tuo, kas liko daryti. Negi suvalgyti? Tokia dilema jau buvo kilusi prieš metus, kai pridariau milijoną kokosinių rutuliukų, kuriuos net pavadinau Raffaello. Matyt per daug laiko praėjo, kad neprisiminiau kokia kankynė yra suvolioti tiek…  Tai vat, šiandien radau kitą receptą – spurgos su/iš kondensuoto pieno. Ir neklauskit koks velnias mane tempė jas kepti…

Spurgos iš kondesuoto pieno

Taigi, viskas kaip ir ten parašyta: kondensuoto pieno indelis(tas standartinio dydžio), beveik keturi(3.5) puodeliai miltų, puse šaukštelio sodos ir keturi kiaušiniai. Dar žinoma reikia suprasti, kad reikės bent puse litro aliejaus… O kaip spurgos atrodo, tai gal jau žinote, bet geriau darykite kuo mažesnes – daugiau žmonių galės paragauti ir būsite tikri, kad vidus nebus žalias.


O aš daugiau nebekepsiu tokių visokių kvailų rutuliukų, geriau duokit kas man kokį kompą ar detalių detalių – daug įdomiau ardyti, ypač kai žinai, jog nieko nenutiks, jei ir kas nors suges… 😀

Mano išvada: jeigu nori spurgos, tai nueik ir nusipirk dvi ir pamiršk kepimą!

Morkų pyragas pavirtęs tortu

gabaliukas morkų torto
Ar Jums neatrodo šis gabaliukas dažytas? 🙂 Jeigu nebūtų buvęs tokios spalvos, net nerašyčiau apie jį…  Bandžiau laikytis morkų pyrago recepto(„Receptai visiems metams“, 199 p.), bet nelabai laikiausi, nes nesuprantu kam tos visokios grietinėlės, citrinų/apelsinų sultys, žievelės, rudasis cukrus? Juk viską vis tiek suvalgys ir paklaus kada bus kitas 😀 Tai va, sunaudoti ingridientai buvo maždaug tokie:

  • 1 kg morkų
  • 100 g margarino
  • 150 g miltų
  • 4 šaukštai vandens
  • 3 L kiaušiniai
  • 80 g cukraus
  • 400 g 15% grietinės

Margariną(75g) sumaišiau su miltais ir vandeniu. Na ne sumaišiau, o labiau sutryniau, kad išeitų normali tešla ir išklojau torto kepimo formą(26cm atrodo), padėjau į šaldytuvą.

30 min viriau 1 kg smulkiau pjaustytų morkų ir po to su kokteiline(!=smulkintuvas?) sutryniau nusausintas – tam reikėjo šiek tiek to vandens, kuriame jos buvo virtos.

Kiaušinius sumaišiau su cukrumi, grietine, vėliau ir ta morkų koše. Visa tai užpyliau ant tešlos ir pasirodė, kad tos antrosios masės šiek tiek per daug, na nieko – niekas neišbėgo. Pagal receptą reikėjo uždėti likusį sviestą(dėjau margariną) ant viršaus, bet kam to reikia? Tik subjaurojo viršų…

Kepti reikia 180 C orkaitėje 35-40 min. Aš kepiau gal 60-70min, nes tas pyragas buvo geltonas ir geltonas… niekada dar nemačiau tokio ir nebuvo aišku ar jis jau iškepęs, ar ne. Jeigu norite paeksperimentuoti, tai galite pabandyti kaip aš dariau, arba ieškoti originalaus recepto 🙂

Pasakiau, kad tai tortas. Niekas neprieštaravo. Jis iš tiesų atrodė įspūdingai. Šaltas skanus 🙂

Derlius 2010

2010 derlius 🙂

Šiais metais pomidorai daug geriau auga, gal dėl to, kad didesni vazonai arba dažniau yra laistomi 🙂 Šįkart nufotofagrafavau nurinktus nuo vieno Vilma krūmo – visi kartu sveria 55 gramus. Na nedaug, bet gi tik nuo vieno krūmo ir šiaip tokie pomidorai daug skanesni ir nevalgysi jų su grietine…

Kaip krūmas atrodo galite pažiūrėti čia tik kokybė irgi nekokia, nes su telefonu, bet įžiūrėsite kiek ten kekių.

Išsilieję pomidorai

Išsilieję pomidorai

O jūs ar auginat ką ant palangės valgomo?

Šaldytuvo turinys

Šaldytuvo turinystai va, radau čia apie šaldytuvo turinį, tai įkeliu ir savo padažų rojų. Kol paišiau paaiškinimus išalkau – matyt reiks pribaigti rytojaus pietus 🙂 O ką jūs turite?

%d bloggers like this: