Pagaliau baigiasi vasara! Prisiminimai.

O dabar jau taip nepasėdėsi, nebent kailinius užsidėsi.

O dabar jau taip nepasėdėsi, nebent kailinius užsidėsi.

Džiaugiuosi šią savaitę atvėsusiu oru ir tuo rūku, kurį galiu matyti ryte pažvelgus pro langą. Pagaliau Ji baigiasi. Pasirodo, ji ne tik baigiasi, bet dar ir paskutinę dieną turi blogų dieną. Ta proga nieko naujo nerašysiu, o sukelsiu nuorodas į kažkada aprašytas savo keliones ar tik šiaip nuotraukas.  Kai kurių labai įdomių renginių ir įvykių čia neminėjau, o trumpai G+ tinkle kartais. Galite mane pradėti sekti, gal dar ką gero surasite, jei labai labai norite ir nebijote varlių. Nors jos lyg ir nesikandžioja. Tai va, nepatinka tekstas man be nuotraukų, nieko nepadarysi, o čia trumpas sąrašiukas:

O kur jūsų rašinėlis apie vasaros atostogas?

Savu dviračiu į Europą 2012

Europos geografinis centras

Europos geografinis centras

Kad ir kokį blogą orą pranašavo, kad ir kokia stipri pažadinusi liūtis septintą ryto langus daužė – žygis “Savu dviračiu į Europą“ vis tiek įvyko. Apniukusį ir vėsų šeštadienio rytą į Seimo kiemelį atvyko bent pusė iš keturių šimtų užsiregistravusių dviratininkų, o aš septintą ryto taip bijojau, kad jie pabūgs ir nesusirinks.

savy dviračiu į Europą 2012

Savu dviračiu į Europą 2012

Ten kaip visuomet grojo pučiamųjų orkestras, dalino marškinėlius ir vėliavėles. Tarp dalyvių buvo ne tik „išprotėję sportininkai“-dviratininkai, kurie visuomet pasiruošę visoms oro sąlygoms, bet ir tėvai su vaikais, pagyvenę žmonės apsisiautę lietpalčiais ir nepabūgę ne tik būsimo šalto dušo, bet ir nemažo atstumo. Pagal programą turėjome važiuoti nuo Seimo iki Europos geografinio centro apie 24 kilometrus.

Pertraukėlė Vilniaus HBH

Pertraukėlė Vilniaus HBH

Kai kuriuos pavargusius vis bandydavo pastumti, kai kurie nebespėję kartu su eisena mynė nuostabiu dviračiu taku palei Molėtų plentą ir pertraukėlės metu pasiviję visus vėliau jau Europos geografinį centrą pasiekė kartu. O minti nebuvo taip lengva, nes kai tik pasibaigė atnaujinta kelio dalis prasidėjo su kažkokiais tarpais kas kelis metrus keliukas. Taip nemalonu buvo minti tai tik ir skaičiavau kilometrus ir laukiau kada jau tas finišas. Atvykus mums iškart įteikė vandens, kurį labai greit sudorojau…

Europos geografinio centro akmuo

Europos geografinio centro akmuo

Europos geografiniame centre vyko Europos dienos minėjimas, kai kurių šalių ambasadoriai atvežė savo šalių vėliavas, pasakė kalbas, buvo viktorinų. O aš tik žiūrėjau į dangų ir vis galvojau kas būtų, jei pradėtų pliaupti kaip iš kibiro (vis pradėdavo lašnoti) ir kur dėtųsi VRM reprezentacinis pučiamųjų orkestras ar jie ir toliau grotų… 🙂

Ten toli VRM reprezentacinis pučiamųjų orkestras

Ten toli VRM reprezentacinis pučiamųjų orkestras

Ištvermingiausiai dar gavo ir Europos geografinio centro lankytojo sertifikatus…

Europos geografinio centro lankytojo pažymėjimas

Europos geografinio centro lankytojo pažymėjimas

Atgal važiavo visi jau nebe eisena, o atskirai. Nebesinorėjo laukti pabaigos, nes dauguma spėju buvo šlaput šlaputėliai ir oro temperatūra ne per geriausia ilgai būti lauke nejudant. Mes irgi pajudėjome anksčiau. Kelyje buvo nemažai dviratininkų, o vairuotojai matydami po vieną, du važiuojančius neaišku iš kur plente atsiradusius mėlynus ar ryškiai geltonus marškinėliais dėvinčius dviratininkus nelabai suprato kur čia šuo pakastas ir dar bandydavo įskaityti kas ten ant jų parašyta… 🙂

O aš tai tą dieną numyniau 62 kilometrus, nes dar šiek tiek vis kur užsukdavau. Ir kaip ne keista nieko šiandien neskaudėjo. Nors gal kas čia keisto, kai beveik kasdien važinėju. Laukiu kitų metų. Labai tikiuosi, kad lietus pasitrauks arba daugiau nepabūgs ir sudalyvaus.

Šiandien sninga

paplaukęs dviratis ir sniegas

paplaukęs dviratis ir sniegas

Šiandien važiavau dviračiu

Anksti ryte pažvelgiau pro žaliuzes į šaligatvį – toks šaltas ir sausas su keletu blizgių dėmelių, o aplink balta žolytė. Kadangi pasirodė sausa, ėmiau dviratį ir išmyniau. Prie laiptinės šaligatvis irgi buvo visiškai sausas. Tereikėjo įveikti vieną snieguotos žolės daubą iki kito šaligatvio. Toliau kirtau gatvę ir jau artėjau išasfaltuotu keliu link dviračių tako su kreivai sukoncentruotu žibintu, kuris švietė į kažkokį mažą tašką. Sustojau prie dvirtakio, kad užsikelti jį. Kadangi bordiūras gan aukštas nulipau ir pajutau, kad po kojom truputėlį slidu – nuogas ledas. Pasirodo keletą metrų taip ir nepastebėjau jo. Visgi užsikėliau, pastačiau reikiama kryptimi dviratį ir pamačiau, kad kelias tolyn irgi visas gražuolis. Net juokas suėmė, nes dabar nei važiuot atgal, nei į priekį –  kur tik bepažvelgsi blizga. Ta proga dar nuleidau šiek tiek padangoms orą, tvirtai įsikibau į vairą ir lėtai myniau. Kai tik atsirado žemė-smėlis, tuojau pat mečiau tą dviračių taką ir lėtai nusileidau juo. Toliau vietomis matėsi blizgūs dryžiai, kurie priversdavo tvirtai įsigriebti rankenų. Kai pasiekiau tikslą paskambinau mamai ir pasakiau, kad šiandien ir vėl važiavau dviračiu. Tai ji tik paklausė kiek kartų nugriuvau… 😀

Iš tiesų tai turiu žiemines padangas, bet vis tiek ledu tamsoje ne taip linksma važiuoti nuo kalniuko.

O čia galite pažiūrėti mano praeitų metų pasivažinėjimo(3,656.3 km) ir vaikščiojimo(304.5 km) statistiką. Neblogas tas Runkeeper’is, tik gaila nebereaguoja į GPS.

Savu dviračiu į Europą 2011

Savu dviračiu į Europą 2011

Savu dviračiu į Europą 2011

Visai neseniai kviečiau į savotišką žygį dviračiais pavadinimu „Savu dviračiu į Europą“. Informacijos apie jį žmonės pradeda ieškoti jau likus mėnesiui. Visi laukiantys šio renginio meldžiasi, kad tik stipriai nelytų. Na bent kartą metuose, kai šis Europos dienos paminėjimo renginys vyksta. Deja, atėjus tam ilgai lauktam rytui pradėjo lynoti ir nuplovė bent trečdalį norėjusių sudalyvauti. Kaip bebūtų puiku, šįkart mes vėl buvome trise, nors vienas žmogus jau kitas, nei praeitą kartą.

Didžiajam Seimo kieme klausom koncerto ir laukiam žygio pradžios

Didžiajam Seimo kieme klausom koncerto ir laukiam žygio pradžios

O diena prasidėjo valgant pusryčius ir skaičiuojant kiek žmonių išsitrauks lauke skėtį.  Mačiau tik vieną. Visgi, prieš pat išvažiuojant pradėjo gražiai lyti, bet trumpam. Dėl visa ko pasiklausiu ar nereik jau išvažiavusiems papildomų drabužių –  pasirodo, kad reikia, tai susirenku greit maišelį „lauktuvių“, užsimaskuoju ir išvažiuoju. Pasirodo, oras ne toks jau ir blogas, ir dalyvių ne tiek jau ir mažai, ir visiems dviratininkams duoda po salotinę maikutę. Mano mylimiausios spalvos, ir kaip tyčia tampu vos ne kaip apversta Lietuvos vėliava. Visus laiku atvykusius linksmino Sweetband diksilendas. Na tikrai linksmino. Ypač kai kalbi kalbi ir girdi, kad kažkaip garsėja garsėja ir bac aplink tave apeina visa grupė, šypsosi ir dar groja! Nerealu. Vėliau buvo kalbos, kurių sunkiai dviratininkai klausė ir su skambučiais rodė, kad jau nori minti. O pirmas sustojimas buvo visai netoli – V. Kudirkos aikštėje, kur mus vėl pasveikino ir visiems išdalino atšvaitus, kad būtume matomi tamsoje. Kadangi neišsigandusių lietaus dalyvių buvo nedaug, gavome daugiau nei po vieną. Linksmi toliau judėjome per Europos dienos mugę Gedimino prospektu vedini policijos automobilio. Maniau, kad kai vyksta mugės, pro ten eisenos nebevyksta, pasirodo, kad visgi būna. Viena drąsi fotografė atsistojo vidurį dviratininkų eisenos ir fotografavo, po to sugalvojo priklaupti…  spėju per Kritinę masė ji to nedarytų, bet šiandien galima. Na bent man susidarė toks įspūdis, kad į tokius specializuotus renginius susirenka protingesni ir atsargesni dalyviai.

Kadangi dalyvių nebuvo žiauriai daug, patį Pūčkorių Obelų sodą pasiekėme daug anksčiau. Įdomiausia buvo, kai visi kieti dviratininkai nepasidavė ir važiavo tuo kabančiu tiltu, o paskutinę minutę vis tiek buvo priversti stabdyti eismą ir nulipti nuo savo žirgų, nes gale tilto laukė nuostabūs laiptai 🙂 Bevažiuojant jau į sodą, mano dviračio grandinė sugalvojo užstrigti tarp žvaigždžių, teko ilgokai pakrapštyti. Jau ir norėjosi ją visomis jėgomis traukti. Visgi po kelerių minučių kančios pavyko ją ištraukti. Bet tai ir sugalvok ten užlįsti… Ne, aš vis dar nemoku neperjunginėti pavarų važiuojant į kalną. 🙂

Pačiame parke, apie kurį anksčiau negirdėjau, mūsų jau laukė VRM orkestas, išgirtieji dvylika tortų, viktorinos ir bendra nuotrauka. O tas viktorinas tai pavadinčiau Europos ir VRM egzaminu. Pirmasis susijęs vien tik su Europos sąjunga, jos narėmis. Supratome, kad jau ir sostinių nebežinome – gėda mums. Antrasis buvo toks neblogas iš įvairių sričių: ir apie ugniagesių naudojamą techniką, ir apie Europos sąjungos struktūrinę paramą, ir apie pagalbą nukentėjusiems kitose šalyse, ir dar apie daug ką, ko mokykloje tikrai niekas nemokė. Sakė ši viktorina sunkiausia. Visi sėkmingai „išlaikę egzaminą“ gaudavo kokią dovanėlę. Ar tušinuką, ar atšvaitą, ar kuprinę, ar pledą, ar kepurę. Kai viena moteris laimėjo pledą, vyras jos paklausė „Ar priimsi pagulėti?“ 🙂

VRM kinologų pasirodymas ir neišgandę vėl pasirodžiusio lietučio

VRM kinologų pasirodymas ir neišgandę vėl pasirodžiusio lietučio

Po visų egzaminų gavome paragauti torto. Jų buvo išties daug. Spėju net liko ne vienas net neprapjautas. Na, niekas nekaltas, kad neatvažiavote. Vėliau vyko VRM kinologų pasirodymas su šunimis. Kadangi šiek tiek pavėlavau, pamačiau užtvertoje zonoje bevaikščiojantį į žolę žiūrintį keturių-penkių vaikų būrelį ir už kelių metrų šnopuojantį šuniuką. Pasirodo, jie kažko ieškojo žolėje. Vaikai kažkodėl laikėsi būriu ir pasirodo, kad visgi laimėjo šuo – jis pirmasis rado „lobį“. Nedrąsūs šiuolaikiniai vaikai pasirodo 🙂

stopValstybesSienosApsaugosZona2

Renginys kaip ir praeitais metais patiko, nes nėra kvailių, kurie sugeba vienoj rankoj laikyti cigaretę, plepėti su kitais ir nežiūrėti kur važiuoja ar varinėja zigzagais tarp minios. Tai vėl lauksim kitų metų? Bus jau aštunti 🙂

%d bloggers like this: